Duonos raikymas pagal senelį

Iš veterinaro užrašų

Sovietiniais laikais Pasvalio rajono kolūkiai laikė daug gyvulių. Jų laikymo ir šėrimo sąlygas buvo stengiamasi padaryti kuo geresnes, kad gyvuliai augtų sveikesni. Bet per tą didžiulį jų kiekį visko pasitaikydavo: atsirasdavo sergančių, netinkamų tolesniam laikymui ir nenorint sulaukti jų dvėsimo, reikėdavo paskersti. Mėsos kombinatas paskyrė vieną dieną per savaitę tokiems gyvuliams skersti ir ta diena liaudiškai tariant, buvo vadinama „sanitarine“. Todėl ūkio veterinarijos tarnyba, zootechnikas, fermų vedėjai atrinkdavo tokius gyvulius ir išveždavo.

„Ramojaus“ kolūkyje veterinarinį darbą dirbo felčeris Juozas Pažemeckas. Vietiniai gyventojai prisimena, kaip Pažemeckas dardėdavo pasikinkęs arklį į vežimą, kurio gale būdavo kelios medinės dėžės, prikrautos įvairių stiklinių butelių. Juose teliūskuodavo tik jam pačiam žinomi vaistai, reikalingi gyvuliams gydyti.

Kartais kolūkio pirmininkas Jokūbaitis nepasitikėdavo Pažemecku, todėl atrinkti gyvulius sanitarinei dienai tekdavo Pasvalio veterinarijos tarnybai. Prisimenu, kaip žiemos vidury Pažemeckas pasikinkęs arklį į važį, atvykdavo į veterinariją. Tada į jį abu susėdę važiuodavome per fermas. Su tokiu transportu mudviem nepravažiuojamų kelių nebūdavo, todėl visas fermas „aplėkdavom“ greitai. Likdavo tik užsukti į kontorą ir pranešti kolūkio valdžiai kokius gyvulius reikės išvežti skersti. Tada Pažemeckas mane pakviesdavo į savo namus papietauti. Įvesdavo į kambarį, pristatydavo šeimininkei, o pats išeidavo. Važį su arkliu įvažiuodavo į daržinę, padėdavo arkliui šieno, apdengdavo. Tada grįždavo į vidų, kur aš jau bendravau su šeimininke. Ji mėgo pakalbėti apie darbą, bites, medų. Grįžus šeimininkui, abu ėmėme maistą, indus bei įrankius nuo virtuvės stalo ir nešėmės į „gerąjį“ kambarį, kur buvo paruoštas stalas. Pietums, kaip visada, būdavo rūkytas naminis kumpis, naminė dešra ir naminė duona. Prieš pradedant valgyti aš atsistojau, paėmiau naminės duonos kepalą j glėbį ir ėmiau raikyti sakydamas, kad taip duoną raikė mano senelis. Toks darbas šeimininkams patiko.

Su Pažemecku dar daug kartų teko susitikti kolūkio fermose. Jis retkarčiais pajuokaudavo, kad Pažemeckienė norėtų pamatyti, kaip mano senelis duoną raikė...

Žinoma, nuvažiuodavau.

Darbas, 2012 m. birželio 21 d., p. 5