Joninės

papartis

Birželio 24 dieną švenčiamos Joninės. Naktis iš birželio 23-osios į 24-ąją, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis (vasaros saulėgrįža) nuo seno žinoma kaip blogio ir gėrio kovos, apsivalymo naktis.

Neatskiriama Joninių šventės dalis – pasakojimai apie paparčio žiedą (laimės ir aiškiaregystės simbolį). Paparčio žiedą suradęs žmogus įgyja antgamtinių savybių, tampa protingas, laimingas, sužino įvairias paslaptis, kitų žmonių mintis, supranta gyvulių kalbą, sužino, kur paslėpti turtai, merginos greitai ir laimingai išteka. Norintys surasti žiedą, turi įveikti daug kliūčių – laukti reikia vienam vidurnaktį tarp 23–24 valandos, būti atlikus išpažintį, nuoširdžiai melstis, nesidairyti. Vieta, kur galima surasti paparčio žiedą, turi būti tokia, kad nesiektų nei žmogaus balsas, nei šuns lojimas, nei gaidžio giedojimas.

Rastą paparčio žiedą reikia ypač saugoti – prasipjauti ant krūtinės ar rankos odą ir po ja užkišti. Kartais žiedas ir atsitiktinai miške vaikštinėjant įkrenta į batą, tuomet žmogus trumpam tampa visažinis.

Joninių naktį svarbus vaidmuo tenka vandeniui. Buvo maudomasi upėse, norint apsivalyti nuo nuodėmių ir visokių ligų, irstomasi valtimis, taškomasi, kad žmonės būtų guvūs, žvalūs, energingi. Per Jonines kai kur buvo paprotys plukdyti ugnis. Dažniausiai naktį į vandenį jaunimas leisdavo vainikus su prie jų pritvirtintomis degančiomis žvakėmis.

Joninių naktį degdavo laužą. Prie jo, kas neišsiruošdavo eiti ieškoti paparčio žiedo, dainuodavo, eidavo ratelius, šokdavo, žaisdavo įvairius žaidimus (dalindavo žiedą), supdavosi. Jonai, atsidėkodami už durų apvainikavimą, suruošdavo vaišes – padėdavo džiovinto sūrio, duonos, pyrago, sviesto, giros, kartais alaus.

Populiariausios dainos per Jonines buvo apie darbą (artojėlius, pjovėjėlius, grėbėjėles), jaunystės, vedybų dainos.

Joninių išvakarėse (birželio 23-ąją) pagyvenusios moterys eidavo „kupoliauti“ – į laukus ir miškus rinkti vaistažolių. Rinkdavo šermukšnių žiedus, šalpusnius, kraujažoles, trūkažoles. Ypatingą reikšmę skyrė jonažolei – ne vieno teigimu – tinkančiai nuo 12 iki 99 ligų gydyti. Jaunos merginos pindavo vainikus, o vyrai įrengdavo šventinę aikštelę, kraudavo laužus, o saulei nusileidus kurdavo ugnį.

Gydomąją galią Joninių naktį įgydavę ir jonvabaliai. Juos naktį rinkdavo, užpildavo spiritu ir vėliau tepdavo suskaudusias vietas.

Iki šių dienų Jonų ir Janinų sveikinimas per Jonines yra labai gražus paprotys. Joninių išvakarėse varduvininkams pindavo ąžuolo lapų vainikus, vainikuodavo juos  ar prikaldavo vainikus prie jų namų durų. Vėliau Jonai turėdavo „atsilyginti“ – vaišinti sveikintojus alumi, džiovintu sūriu, pyragu. Kiti vaišes atidėdavo rytojui, Joninių dienai.

Joninių šventėje dalyvaudavo visi, pradedant jauniausiu ir baigiant vyriausiu bendruomenės gyventoju. Ši šventė aprėpė ir sujungė mediciną, magiją, religiją, dainas, šokius, rimtį ir energiją, tikėjimą ir nepasitikėjimą žmogumi. Vaistažolių rinkimas, vidurnaktis prie ugnies ir ryto sutikimas – neatsiejamos trys Joninių šventės dalys.

Informacijos šaltinis: Juozas Kudirka. Joninės. – Vilnius, 1991