Apie naminį vaistą gyvuliams

Iš veterinarijos specialisto užrašų

Sovietiniais laikais Pasvalio rajone buvo „Naujo gyvenimo“ kolūkis. Į jį atėjo dirbti veterinarijos gydytojas Vytautas Maldeikis – tas pats, kurį vėliau kolūkiečiai išsirinko savo pirmininku. Maldeikis buvo ne šio krašto žmogus ir, kad neišsiskirtų iš kaimo gyventojų, jis laikė karvę. Aš su juo susitikdavau kolūkio gyvulių fermose.

Kartą Vytautas pasibėdojo, kad jo karvė netrukus turi veršiuotis, bet bijąs, kad jai gali būti per sunku tai padaryti. Jį nuraminau ir pasakiau, kad veterinarijos gydytojo karvė privalo pati, be jokios pagalbos, apsiveršiuoti. Abu pasijuokėme, bet dėl viso pikto jam pasakiau savo namų telefono numerį.

Vieną vakarą į namus atvyko ūkio vairuotojas ir prašė su juo važiuoti į Smilgius, kur veršiuojasi Maldeikio karvė. Nuėję į tvartą apžiūrėjome ją ir nustatėme, kad pati neapsiveršiuos, kad reikalinga pagalba. Pakvietėme kaimynus ir bendromis pastangomis ištraukėme gyvą ir sveiką veršelį.

Tais laikais tarp kaimo gyventojų buvo toks paprotys – karvės savininkas po tokio darbo privalėjo talldninkus pavaišinti. Šią nerašytą taisyklę Maldeikis žinojo, todėl mus pakvietė prie stalo ir pastatė „Sostinės“ butelį. Nedaug kas kaime tada „Sostinės“ degtinę gerdavo, nes ji buvo brangesnė, be to, laikėsi nuomonės, kad ją geria tik ponai ir viršininkai. Prie stalo talkininkai pradėjo pasakotis apie tokius darbus ir kaip šeimininkai juos vaišindavę. Maldeikiui pabodo klausytis tokių „pasakų“ ir jis mums pasakė, kad daugiau degtinės nebeturi, padėkojo už pagalbą ir mes išsiskirstėme. Tiesa, Maldeikis man į ausį pašnibždėjo, kad dar vieną degtinės butelį turi, bet ji paprasta, pigesnė ir jis nenorįs jos duoti, laiko ją atsargoje kaip vaistą. Jeigu naktį karvei sutriks virškinimas, pirmai pagalbai bus ką įpilti. Tai buvo pirmas atvejis mano praktikoje, kada gyvulio savininkas prisipažino, kad turi atsargoje degtinės kaip vaistą.

Kartą vidury nakties buvau pakviestas prie sergančios karvės. Kadangi neturėjau jokių vaistų, todėl ėmiau ieškoti kokių nors naminių priemonių. Šeimininkės paklausiau, ar neturi degtinės, bet už tokį klausimą ji labai supyko, priekaištavo, kad aš ją įžeidžiau, nes gyvenime nėra gėrusi ir jos namuose tokio „brūdo“ nėra buvę. Liko vienintelė išeitis – pakviesti ją kartu važiuoti į miestą pirkti degtinės. Vidurnaktis. Parduotuvės, vaistinės nedirba, bet nusipirkom degalinėje. Grįžusi namo šeimininkė, kaip tikra šių namų „gaspadinė“, iš spintos man padavė mažą taurelę. Ir kaip ji nustebo, kai aš jai stebint atkimšau ir iš to pačio butelio visą degtinę sugirdžiau sergančiai karvei. Netrukus karvės sveikata pagerėjo ir aš išvykdamas namo pasakiau, kad ateityje būtų gerai turėti atsargoje to „brūdo“ kaip vaistą...

Darbas, 2012 m. vasario 2 d., p. 7

Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti

Versti puslapį

Vartotojo meniu

Partneriai ir rėmėjai

eiflblackpos pasvalys lus biciulis0 joniskelis

Projektą įgyvendinti pagelbėjo labai daug partnerių su kuriais užmegzti glaudūs bendradarbiavimo ryšiai Skaityti daugiau...