Apie duoną

duonyte11Duona – vienas seniausių žmonių valgių. Jai skirta daug gražių žodžių, eilėraščių. Mūsų protėviai turėjo įvarių tikėjimų, apeigų. Sunkiai dirbo, kad stalą galėtų papuošti naminės duonos kepalu. Tešlos ruošimas, duonos kepimas, laikymas, raikymas turėjo net savotiškas apeigas, tikėjimus. Siūlome paskaityti dalelę mūsų surinktos tautosakos.

 

Patarlės ir priežodžiai:

Darbštus duoną gamina, tinginys varga augina.

Viena vaga duoda tik vieną riekę duonos.

Juoda duona – ne badas. Jei miltai geri, tai ir duona gera.

Duona nekrinta iš dangaus, ją reikia uždirbti.

Duona už auksą brangesnė. Daug darbo, maža duonos.

Duona pirkta neskalsi.

Geras darbininkas visur duoną suras.

Lauko nearsi – duonos nevalgysi.

Duona ne per vėjus ateina.

Duonelė maitina ir artojų, ir tinginį.

Kas kam, alkanam duona.

Nesigirk duona rudenį, bet pavasarį.

Žiūrėk, iš ko duoną valgai.

Visur duona su pluta.

Svetima duona karti.

Vogta duona neskalsi.

Žiūrėk, iš ko duoną valgai.

Pašoksi, kai duonos neteksi.


Mįslės:

Tėvas stulpys, motina parklamba, vaikai kukuliukai. (Krosnis, ližė, duonos kepalai)

Pilna tvartas avinukų. (Krosnyje pakepta duona)

Esu balta, visai nekalta, o šeimininkė mane kukeščiuoja. (Minkoma duona)

Dundulis kalnas; geležinis arklas. (Duoną riekia)

Muša mane pagaliais, degina mane ugnimi, pjausto peiliais ir visi mane myli. (Duona)

Linko, bet duoną minko. (Sena minkytoja)

Lazdų krūmas, tam krūme ežeras, tam ežere dvi sesutės maudos ir turi po penkis bernus. (Duonkubilyje duoną minko)

Maišiusi minkys, minkiusi keps, svečias nevalgęs neis. (Bus duonos)

Kas didesnis už duonos kąsnelį? (Kepalas)

Ne nuo vienos krosnies duoną valgęs. (Valkata, bastūnas)

Kas mielesnis už tėvą motiną? (Krosnis)

Rudenį gimęs, žiemą miegojęs, pavasarį augęs, vasarą gyvent nustojęs. (Rugys)

Pernai išėjo, šiemet sugrįžo. (Rugys)

Be ko duonos neiškepsi? (Be plutos)

Ne tiek danguj žvaigždelių, kiek ant žemės skylelių. (Rugiena)


Ar žinojote?

Pasvalio krašte, baigdami pjauti rugius, palikdavo nenupjautų rugių dideliam pėdui. Juos išraudavo su šaknimis ir surišdavo į pėdą. Tikėta, kad tada gerai derėsią rugiai.

B. Mackevičius rašė: „Nuolat liesdami kvepiančios duonos riekes, pripratome prie duonos kaip prie oro, kuriuo kvėpuojame, kaip prie saulės, nešančios žemei gyvybę, ir seniai nustojome rinkti nuo stalo į saują jos trupinius. Sverdami gimtųjų kolūkių derlių šimtais ir tūkstančiais tonų, dažnai užmirštame, kad tikrojo duonos svorio negalime išreikšti tokiu matavimu. ir šių dienų poetai ją vadina šventa“.

Informacijos šaltinis: Dundulienė P. Duona lietuvių buityje ir papročiuose. Kaunas: Šviesa, 1989