Pieno supirkimo kaina lipa iš duobės

Prieš savaitę Žemės ūkio ministerijoje posėdžiavusi Pieno taryba, sudaryta iš pieno gamintojų, perdirbėjų, valstybės bei mokslo institucijų ir įstaigų atstovų, aptarė pieno sektoriaus aktualijas. Dabartinė situacija pieno sektoriuje apibūdinta kaip „atsargiai gera“. Kylanti pieno supirkimo kaina žemdirbius, atrodo, mažai džiugina. Nes kartu auga ir gamybos sąnaudos. Kadangi praėjusiais metais pieno supirkimo kainos buvo aiškiai per mažos, šiemet jau pastebima gerokai kritusi pieno gamyba.

Siūloma keisti kainos skaičiavimo metodiką

Minėtame posėdyje aštresnių ginčų ir konfrontacijos išvengta. Tikriausiai dėl pastaruoju metu augančių pieno supirkimo kainų. Apžvelgta situacija pieno rinkoje, kalbėta apie kainos nustatymo principus, perskaičiavimo koeficiento keitimą. Taip pat diskutuota ir apie pieno mėginių greitųjų testų platesnį panaudojimą bei pritaikymą. Pabrėžta, kad vis dėlto reikėtų suvienodinti pieno mėginių tyrimo metodus ir jiems naudojamas medžiagas. Dabar taikomi metodai skirtingai reaguoja į skirtingus antibiotikus ar netgi pieno sudėtį. Dėl to gaunami rezultatai skiriasi.

Aišku, svarbiausias Pieno taryboje svarstytas klausimas – supirkimo kainos skaičiavimo metodikos pakeitimas. Kaip teigė Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Markauskas, Lietuva iki šiol taiko kitokią metodiką nei dauguma pasaulio šalių. „Pas mus nustatytas pakankamai mažas bazinių riebalų ir baltymų kiekis. Pieno perdirbėjai motyvuoja, kad tai labai iškraipo statistiką: kaina už natūralų pieną yra visai kitokia, kaip ir perskaičiuojami pieno kiekiai. Perdirbėjai ne pirmą kartą prašo, kad metodika būtų pakeista baltymų ir riebalų procentą priartinant prie natūralaus. Tačiau kol kas nepavyksta susitarti, nes gamintojai jau ne kartą patyrė, kad keičiant metodikas, sumažinama ir pieno supirkimo kaina“, – tikino B. Markauskas, pasiūlęs pirmiausia susitarti dėl pieno supirkimo kainos formulės. Jo nuomone, žaliavos kainą, pagal produktų kainą rinkoje, galėtų paskaičiuoti pieno gamintojas. Rinkoje brangstant sūriui, pieno miltams ar kitiems pieno produktams, turėtų kilti ir pieno supirkimo kaina. Tada jos neiškraipytų ir metodikos.

Pakeitimai nieko nepakeistų

Bet, kol to nėra, pieno gamintojai labai atsargiai žiūri į siūlomus pakeitimus. Jų nepageidauja ir Pasvalio rajono stambiausių pieno ūkių vadovai. Kaip sakė žemės ūkio bendrovės „Draugystė“ direktorius Juozas Jarašūnas, jau daug metų taikoma supirkimo kainos skaičiavimo metodika, nors skiriasi nuo taikomos kitose šalyse, yra suprantama visiems pieno gamintojams. Kadangi ją keisti labiausiai nori pieno perdirbėjai, tikriausiai tos permainos tik jiems ir bus naudingos. O mums gana to, kad pagal europinę metodiką nustatinėjamos pieno gamybos kvotos“, – svarstė J. Jarašūnas.

Apie 480 melžiamų karvių turinti „Draugystė“ kasdien pristato maždaug 11 tonų pieno. Visą jį parduoda per kooperatyvą „Lietuviškas pienas“. Anot J. Jarašūno, pieno supirkimo kainos nuolat svyruoja, būna geresnių laikotarpių ir gamintojui, ir perdirbėjui. Tačiau net ir sunkiausiais laikais, kai pieno gamyba buvo vos ne nuostolinga, bendrovė šios veiklos neatsisakė. „Mes pirmieji rajone modernizavome pieno ūkį. Projektą įgyvendinome 1998 metais, ir tik už savo lėšas, nes tada jokios paramos iš Europos Sąjungos fondų niekas neskirdavo. Investuota buvo tikrai daug. Todėl viską mesti vos tik nukritus pieno supirkimo kainoms, negalėjome. Juk karvė – ne kiaulė, kurią po pusmečio jau galima vežti į skerdyklą. Norint užauginti produktyvią karvę, prireiks mažiausiai trejų metų. Per tokį laikotarpį situacija pieno sektoriuje pasikeičia ne vieną kartą. Tarkim, dabar, kai pieno trūksta, jo supirkimo kainos kyla. Bet nereikia pamiršti, kad vasarą jos būna mažiausios. Taigi tikėtina, jog pasibaigus ganiavos sezonui, perdirbėjai už pieną mokės dar daugiau. Be to, mažėjant pieno gamybai daugelyje Europos šalių, ateinančiais metais tikriausiai bus atsisakyta pieno kvotų nustatinėjimo. Gali būti, kad jau šiemet jų daug kas neįvykdys“, – kalbėjo J. Jarašūnas.

Nors pieno gamintojai pagaliau sulaukė geresnių laikų, „Draugystė“ didinti melžiamų karvių bandos artimiausiu metu neplanuoja. Užteks natūralaus augimo iki 500 gyvulių.

Skųstis – lengviausia

Melžiamų karvių bandos didinti nesiruošia ir uždarosios akcinės bendrovės „Vikebas“ savininkas Nerijus Vaitekūnas. Prieš aštuonerius metus sukurto šiuolaikiško pieno ūkio tvartuose – apie 850 karvių. Iš jų kasdien primelžiama maždaug 25 tonos pieno. „Dėl supirkimo kainos nuolat tariamės su perdirbėjais. Šiuo metu ji tikrai nėra per maža. Dirbame viską apskaičiuodami. Todėl ir pernai, kai supirkimo kainos buvo sumažėję, turėjome teigiamą balansą. Jeigu būtume dirbę nuostolingai, seniai būtume bankrutavę, kaip galo su galu nesuduriantis ūkis. Meluočiau sakydamas, kad gyvename labai blogai. Reikia daugiau dirbti, o ne vien tik dejuoti“, – įrodinėjo N. Vaitekūnas.

Anot verslininko, „Vikebas“ nėra daugiašakis ūkis. Bendrovė neužsiima statybomis ar turizmo paslaugų teikimu, gyvena tik iš pieno gamybos ir grūdų auginimo. Situacija šiuose sektoriuose keičiasi kasmet, todėl būna ir gerų, ir blogų metų. Viskas, ką pavyksta uždirbti, investuojama į bendrovės plėtrą. „Ne metodikų kaitaliojimai lemia pieno kainas. Jos daugiau priklauso nuo situacijos didžiųjų šalių pieno produktų rinkose. Be to, dėl supirkimo kainų perdirbėjai ir toliau su kiekvienu pieno gamintoju derėsis atskirai“, – tikino verslininkas.

Kylančios pieno supirkimo kainos nuotaiką pagerino ir žemės ūkio kooperatyvo „Baltas lašas“ vadovui Stanislovui Kiudžiui. „Baltas lašas“ savo pieno ūkį modernizavo 2009–21011 metais, pasinaudojęs Europos Sąjungos fondų parama. Todėl net ir nieko neuždirbdamas iš pieno gamybos, mažinti melžiamų karvių bandos kooperatyvas artimiausius 5 metus po projekto įgyvendinimo negali. „Taip numatyta paramos skyrimo sąlygose. Bandą galime tik didinti“, – sakė S. Kiudis.

Meškalaukio kaime esančiuose tvartuose kooperatyvas šiuo metu laiko 670 melžiamų karvių. Iš jų kasdien primelžiama apie 13 tonų pieno. Tačiau didžiausias pajamas „Baltas lašas“ gauna iš augalininkystės. Pelningu tampantis pieno ūkis turėtų dar pagerinti kooperatyvo finansinę būklę. Taigi dabartinė situaciją pasaulio pieno sektoriuje Lietuvos pieno gamintojams – viltinga, nes pieno paklausa viršija pasiūlą. Ypač tai juntama Azijos rinkose. Dėl sausrų pieno gamyba labiausiai sumažėjo Naujojoje Zelandijoje (14 proc), Australijoje (7 proc), taip pat Europoje ir JAV. Tai nulėmė pieno produktų trūkumą ir tuo pačiu – brangimą. Sausros pasekmės tikriausiai bus juntamos dar ir kitąmet. Tad pieno supirkimo kainos vėl kristi neturėtų.

Darbas, 2013 m. rugsėjo 5 d., p. 1–2

Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti

Versti puslapį

Vartotojo meniu

Partneriai ir rėmėjai

eiflblackpos pasvalys lus biciulis0 joniskelis

Projektą įgyvendinti pagelbėjo labai daug partnerių su kuriais užmegzti glaudūs bendradarbiavimo ryšiai Skaityti daugiau...