Šiaudų panaudojimas tręšimui ir dirvožemio savybių gerinimui

Pastaraisiais metais stipriai sumažėjo augalininkystės – gyvulininkystės ūkių, mažai auginama daugiamečių ankštinių žolių. O derlingose žemėse plečiasi prekiniai augalininkystės ūkiai, kurie renkasi auginti rinkoje paklausius, reikalaujančių mažiau darbo sąnaudų, dotuojamus augalus (žieminius ir vasarinius javaus bei rapsus). Geresnių priešsėlių poveikis kompensuojamas mineralinėmis trąšomis ir pesticidais. Pagrindinė organinė trąša tokiuose ūkiuose tapo neturtingi azoto javų ir rapsų šiaudai. Šiuolaikinė agrotechnika leidžia pasiekti nemažus derlius: žieminių kviečių 5–7 t/ha, vasarinių miežių 4-5 t/ha ir daugiau. Tačiau didėjant derliui, atitinkamai užauga ir didesnė šiaudų masė. Prie to pridėjus dar varpinių javų šaknis ir ražienojus, kurie (pagal literatūros duomenis) prilygsta pusei grūdų derliaus, į dirvožemį įterpsime didelį (6–9 t/ha ir daugiau) augalų liekanų, su plačiu anglies ir azoto santykiu, kiekį. Ir taip kasmet. Daugelyje rekomendacijų nurodoma, kad šiaudai, tinkamai juos panaudojus, yra gera organinė trąša. Įterpus į dirvožemį šiaudus, jie palaipsniui skaidosi ir papildo dirvožemio humuso ir maisto medžiagų atsargas. Rekomendacijose pateiktose žemės ūkio gamybai teigiama, kad dėl greitesnės šiaudų mineralizacijos vienai tonai šiaudų reikia įterpti 8–10 kg azoto veiklios medžiagos. Kyla klausimas, ar dabartinėmis sąlygomis 30 kg/ha azoto v.m. pakanka šiaudų mineralizacijai? Kaip paspartinti šį procesą, nes ariant laukus neretai išsiverčia nesuirę praeitų metų šiaudai.

Šiaudų irimo ir humifikacijos procesus dirvožemyje lemia pačios organinės medžiagos cheminė sudėtis. Palankios dirvožemio organinės anglies (humuso) kaupimuisi yra tokios organinės medžiagos, su kuriomis į dirvožemį patenkantį anglies kiekį lydi tinkamas azoto kiekis (anglies ir azoto santykis 18:1-25:1). Tuo tarpu, naudojant trąšai varpinių javų šiaudus į dirvožemį patenka turtingos anglies organinės medžiagos, kurių C ir N santykis yra žymiai platesnis (lentelė)

siaudai1
Maisto medžiagų sukaupimas žieminių kviečių šiauduose (4–5 t/ha)

Pirmuose šiaudų irimo etapuose pagrindinė problema yra mažas azoto kiekis šiauduose, kurio trūksta normaliai dirvožemio mikroorganizmų medžiagų apykaitai ir kartu greitesniam šiaudų skaidymuisi. Tuo pagrįsta rekomendacija tręšiant šiaudais pridėti mineralinių azoto trąšų. Vėlesniuose šiaudų irimo etapuose sumažėja jų sudėtyje lengvai skaidomų junginių ir lieka lėtai irstantys – celiuliozė, hemiceliuliozė, ligninas ir kt. - anglies ir azoto santykis stipriai susiaurėja. Mažėja medžiagų apytakos (metabolizmo) greitis ir azotas jau mažai įtakoja šiaudų irimą. Tačiau pastebima, kad lėtai besiskaidantis ligninas ir jo skilimo produktai humifikuojasi didesniu laipsniu, negu greitai metabolizuojami organiniai junginiai.

Poveikis aplinkai. Šiaudų skaidymosi intensyvumas priklauso ne tik nuo naujai pakitusių dirvožemio savybių, jų sudėties, bet ir technologinių procesų. Vienas iš pagrindinių šiaudų naudojimo trąšai technologinių pažeidimų yra – paskleistų smulkintų šiaudų palikimas dirvos paviršiuje iki arimo. Tyrimų duomenys rodo, kad nedidelės mineralinio azoto normos lietingą ir šiltą rudenį išbertos ant neįterptų šiaudų, išsiplauna į gilesnius sluoksnius (40–80 cm) ir nepanaudojama šiaudų mineralizavimui (pav. 1).

siaudai2

1 pav. Šiaudų panaudojimo būdų įtaka Nmin. kiekiui (mg/kg) dirvožemyje rudenį prieš dirvų aparimą.

Tuo tarpu, įterpus skutiku šiaudus į viršutinį dirvožemio sluoksnį, dalis dirvožemyje esančio laisvo azoto mikroorganizmų yra įjungiama į dirvožemio organinius junginius, todėl jo mažėja gilesniame dirvožemio sluoksnyje. Tai azoto rezervas kitų metų augalų derliui. Atlikti tyrimai rodo, kad šiltėjant rudens laikotarpiui nepatartina didinti azoto trąšų normų, naudojamų šiaudų mineralizacijai, nes dirvožemio mikroorganizmai nespėja jo panaudoti ir todėl jo daugėja gilesniuose dirvožemio sluoksniuose. Šį azoto perteklių padeda sunaudoti tarpiniai pasėliai (baltosios garstyčios) auginami po javų derliaus nuėmimo, vėliau jų masę įterpiant kartu su šiaudais.

Įtaka dirvožemio humusui. Intensyvinant žemės ūkio gamybą, humuso (dirvožemio organinės medžiagos) atsargos mažėja dėl nuolatinio žemės dirbimo, siauros sėjomainų specializacijos, intensyvaus tręšimo didelėmis mineralinių trąšų normomis (ypač azoto), augalų apsaugos priemonių naudojimo, melioracijos ir kitų veiksnių. Šiais procesais yra skatinama dirvožemio organinės medžiagos mineralizacija, organinės anglies ir bendrojo azoto kiekių mažėjimas. Augalų liekanoms tenka svarbiausias vaidmuo mažinant laipsnišką dirvos organinių medžiagų išeikvojimą, tačiau jos nėra vieninteliu dirvožemio organinės medžiagos papildymo šaltiniu. Daugelio tyrėjų duomenimis, humusą ir jo kokybę teigiamai veikia dirvos tręšimas mėšlu ir ilgesnis daugiamečių žolių laikymas, neigiamai – javų auginimas ir jų ploto iki 100 % didinimas. Todėl prekiniuose augalininkystės ūkiuose siekiant padidinti augalų įvairovę ir papildyti dirvožemio organinių medžiagų atsargas siūloma auginti tarpinius pasėlius.

Tyrimai buvo atlikti vidutinio humusingumo (2,43 %) dirvožemyje ir praėjus dviems metams (2005 m.) atlikti jo pakartotiniai tyrimai. Naudojant vien tarpinių pasėlių biomasę, priklausomai nuo jos kokybės, humuso kiekis turėjo tendenciją mažėti. Mažiausias humuso kiekis buvo paskleidus ant dirvos šiaudus (+N45) ir jų neįterpus arba skutiku įterpus. Daugiausiai humuso susikaupė dirvožemyje tręšiant šiaudais ir baltųjų dobilų ir gausiažiedžių svidrių mišinio bei grynų baltųjų garstyčių biomase.

Dirvožemio humusas, ypač jo stabilios frakcijos formuojasi lėtai, todėl šis rodiklis (humuso kiekis) nepilnai atspindi įterptų organinių medžiagų humifikacijos procesus. Humuso kokybės - huminių ir fulvo rūgščių santykio (HR/FR), humifikacijos laipsnio (HR) tyrimai parodė, kad prasčiausia humuso sudėtis ir silpniausi humifikacijos procesai tuose dirvožemiuose, kur ant dirvos paviršiaus paskleidžiame šiaudus ir jų mineralizacijai mineralines azoto trąšas ir neįterpiame. Žaliosios trąšos dirvožemio humuso sudėtį gerina tik pirmais po įterpimo metais. Didelis humuso kiekis ir mažas huminių ir fulvo rūgščių santykis (HR/FR) rodo, kad šis humusas nėra ilgalaikis ir tokiame dirvožemyje humifikacijos procesai bus silpni. Geriausia humuso sudėtis ir geriausiai vyksta humifikacijos procesai, kai į dirvožemį įterpti šiaudai kartu su įsėlinių raudonųjų dobilų biomase.

siaudai3

                          Be šiaudų                                Šiaudai susmulkinti ir paskleisti

2 pav. Tarpinių pasėlių biomasės ir šiaudų, panaudotų trąšai, įtaka dirvožemio humifikacijos koeficientui

Apibendrinus tyrimo rezultatus galima teigti, kad šiaudus naudojant kartu su tarpinių pasėlių biomase, į dirvožemį turi patekti ne tik organinė anglis, bet ir atitinkamas azoto kiekis. Ankštinių augalų biomasės azotas dirvožemyje panaudojamas efektyviau tiek augalų mitybai, tiek šiaudų skaidymuisi, palyginus su mineralinėmis azoto trąšomis. Čia nors humuso kiekis didėja lėtai, bet galima tikėtis, kad dirvožemyje vyraus humifikacijos procesai – patvarių humusinių junginių kaupimasis.

siaudai4

3 pav. Aparus šiaudus be azoto trąšų, jie ilgai trūnija ir dažnai kitais metais išsiverčia nesuirę.

siaudai5

4 pav. Paskleisti šiaudai netrukdo sudygti baltosioms garstyčioms.

LŽI Joniškėlio bandymų stoties vyresn. mokslo darbuotoja dr. Aušra Arlauskienė
LŽI Joniškėlio bandymų stoties direktorė, vyr. mokslo darbuotoja dr. Stanislava Maikštėnienė

Versti puslapį

Vartotojo meniu

Partneriai ir rėmėjai

eiflblackpos pasvalys lus biciulis0 joniskelis

Projektą įgyvendinti pagelbėjo labai daug partnerių su kuriais užmegzti glaudūs bendradarbiavimo ryšiai Skaityti daugiau...