Siekiant didelių derlių nealinkime dirvožemio

Tinkamiausias augalininkystei reljefas ir derlingiausi dirvožemiai išsidėstę Vidurio Lietuvos zonos Šiaurinėje dalyje, kurioje vyrauja giliau karbonatingi giliau glėjiški rudžemiai. Čia daugiausia auginami intensyvios žemdirbystės reikalaujantys augalai: įvairūs javai, rapsai. Nors kasmet juos auginant vis daugiau sunaudojama mineralinių trąšų ir cheminių augalų apsaugos produktų, tačiau auginant daug dirvožemį alinančių javų ir šioje zonoje iškyla problemų. Mineralinių trąšų veikimas trumpesnis, jų poveikį labai lemia meteorologinės sąlygos, ypač krituliai. Gausiau palijus, trąšos, ypač azoto, per kelias valandas gali būti nuplautos žemiau šaknų zonos, kurios vėliau pateks į požeminius vandenis. Taigi didesnis dėmesys turi būti kreipiamas į stabilesnį derlingumo veiksnį – dirvožemio humusą. Joniškėlio bandymų stotyje atliktų tyrimų duomenys parodė, kad ir šiuose dirvožemiuose per pastarąjį dešimtmetį, auginant mažai organinių medžiagų dirvoje paliekančių (kitaip tariant, dirvą alinančių) javų, dar juos ir atsėliuojant, humuso kiekis pastebimai sumažėjo.

Kuo dirvoje daugiau humuso, tuo dirvožemis mažiau pasiduoda atmosferos reiškinių neigiamam poveikiui, tuo mažiau paviršius susiplaka lietingais periodais ir įsivyravus sausiems orams nesudžiūsta iki kietos plutos. Ir priešingai, kuo mažiau humuso, tuo šios dirvos labiau sukietėja kritulių ir saulės poveikyje, o dirbant žemę, laužiami bestruktūriai luitai. Suprantama, vienokią ar kitokią organinę medžiagą į dirvą galime greitai įterpti, tačiau stabilios jos formos – humusas – susiformuoja tik per gana ilgą laikotarpį. Tai ilgamečio gausaus ir pastovaus tręšimo organinėmis medžiagomis rezultatas.

Pastaraisiais metais intensyvioje žemdirbystėje visas dėmesys koncentruotas į augalininkystės produkcijos didinimą mineralinėmis trąšomis ir pesticidais, o tai skatina organinės medžiagos degradaciją dirvožemyje. Dažnai atkreipiamas dėmesys į dirvožemį tik tada kai įdėtos sąnaudos nebeduoda laukiamų rezultatų. Mažėjant organinių medžiagų kiekiui blogėja šilumos ir aeracijos sąlygos – augalai tampa jautresni nepalankioms aplinkos sąlygoms. Mažėjant dirvožemyje humuso mažėja dirvožemio dalelių sorbcijos galimybės, todėl judrūs elementai, ypač azotas, išsiplauna ir atskirais vegetacijos laikotarpiais augalai patiria stresą. Ne pirmi metai neperžiemoja žieminiai rapsai, dargi žieminiai kviečiai – nebegelbsti ir lietuviškos ar Skandinavijos šalių žiemkentiškiausios veislės. Priežastys įvairios – ne tik nepalanki žiema: - mažas dirvožemio humusingumas, lemiantis prastesnį šilumos režimą, neišlygintas reljefas, pasenę drenažo sistemos dėl ko vietomis užsilaiko vanduo, augalų atsėliavimas, paskatinęs ligų plitimą ir kitos priežastys.

Siekiant patirti kuo mažesnius maisto medžiagų nuostolius būtina šiltuoju periodu jas įtraukti į biologinį apykaitos ratą, kuo ilgiau išlaikant dirvožemio paviršių su augalais – maisto medžiagų vartotojais.

Šiltėjant klimatui, daugiau dėmesio reikia skirti organinės medžiagos stabilizavimui ir gausinimui, kadangi intensyviau vyksta jos skaidymasis. Kintančio klimato sąlygomis – ilgėjant šiltam rudens laikotarpiui, kai vyrauja teigiamos oro temperatūros iki lapkričio pabaigos dargi iki gruodžio, o dirvožemis prisotintas drėgmės, susidaro palankios sąlygos humuso skaidymuisi. Organinių medžiagų papildymas dirvožemyje daugelyje augalininkystės ūkių labai menkas, ypač, jei susigundoma parduoti šiaudus, o neturint gyvulių nėra ir mėšlo. Įprastomis organinėmis trąšomis – mėšlu – stabilų humuso kiekį galima palaikyti tik gausiai tręšiant: duodant 60 t/ha mėšlo, t. y. tiek, kad tektų ne mažiau kaip 10–12 t/ha kasmet. Tačiau mažėjant gyvulių skaičiui, mažėja tręšimo mėšlu galimybės. Kokia išeitis jo trūkstant?

Nuo seno įprasta, kad žaliosios trąšos plačiau naudojamos lengvų dirvų organinių medžiagų papildymui. Čia populiarūs augalai žaliajai trąšai: įvairūs lubinai, esparcetai, baltosios garstyčios ir kt.

Tačiau ir sunkesniuose dirvožemiuose su didesniu javų plotu sėjomainoje, kurie sunaudoja daug maisto medžiagų, alinamas dirvožemis, o pastaraisiais metais humuso kiekis nesiekia nė 2 procentų.

Tyrimai rodo, kad 2 proc. humuso yra kritinė riba gausiems derliams racionaliomis sąnaudomis išauginti. Esant mažesniam jo kiekiui, trumpėja optimalaus dirvos trupėjimo diapazonas pavasarį, vadinamas fizine branda.

Vienas organinių trąšų šaltinių – šiaudai. Paskleidus rapsų ar varpinių javų šiaudus, į dirvožemį patenka daug ląstelienos ir anglies (C), kurioms skaidymui dirvožemio mikroorganizmai naudoja dirvožemio azotą (N) ir sudaro blogesnes sąlygas augti kultūriniams augalams.

Šalutinės produkcijos anglies ir azoto santykis

organines trasos

Siekiant optimalios šiaudų mineralizacijos Lietuvos ir užsienio mokslininkų patyrimas rodo, kad jiems reikia įterpti mineralinių azoto trąšų (1 tonai šiaudų – 10 kg/ha azoto). Taip sudaromas palankus anglies ir azoto santykis, padidinamas dirvožemio biologinis aktyvumas ir sparčiau skaidosi šiaudai, skatinama mineralizacija ir palaikomas dirvožemio našumas. Geriausia skutikliu įterpti šiaudus iš karto po javų pjūties. Po 2 savaičių juos giliai aparus, ir aerobinėmis sąlygomis tęsiasi normalus mineralizacijos procesas. Geros aeracijos paviršiniame sluoksnyje aktyvi dirvožemio mikroorganizmų veikla sujungia anglį su dirvožemyje esančiu laisvu azotu į dirvožemio organinius junginius. Tačiau brangstant mineralinėms azoto trąšoms žemdirbiai retai kada jas naudoja. Jeigu įterpsime šiaudus iš karto ardami nepapildę azoto, jie užsikonservuos ilgam laikui.

Kita galimybė – tarpiniai pasėliai, kurių azotinga antžeminė biomasė įterpta žaliąjai trąšai gali kompensuoti šiaudų skaidymui trūkstamą azoto kiekį. Po pagrindinių pasėlių, ypač jei jų vegetacijos laikotarpiu trūko drėgmės ir dirvožemyje liko nesunaudoti mitybos elementai jie efektyviai naudojami tarpinių pasėlių biomasės augimui.
Jų azotingą biomasę įterpus žaliajai trąšai, organiniuose junginiuose esantys mitybos elementai pereina į mineralinį pavidalą, padidindami augalams prieinamų judriųjų formų atsargas.

Įprastose sėjomainose dirvožemio paviršius padengtas augalais būna tik vėlyvą pavasarį ir vasarą, todėl maisto medžiagas augalai naudoja tik 3–4 mėnesius per metus. Esant drėgmės pertekliui, vyksta maisto medžiagų migracija į gilesnius dirvožemio sluoksnius arba drenažo vandenis. Ilgiau išlaikyti augalais padengtą dirvožemio paviršių įmanoma tik po pagrindinių pasėlių auginant tarpinius.

Tarpiniai pasėliai sugeria saulės energiją, sunaudoja dirvožemyje esančias maisto medžiagas ir drėgmę, o drėgnais metais išgarina daugiau drėgmės ir pagerina arimo sąlygas ir kokybę. Tai padeda sumažinti maisto medžiagų nuostolius ir apsaugoti dirvožemį nuo tiesioginio atmosferos poveikio. Be to, tame pačiame lauke per vieną vegetacijos laikotarpį gaunami du derliai, iš kurių antrasis įterpiamas kaip žalioji trąša, dirvožemis praturtinamas organinėmis medžiagomis, gerinamos agrocheminės ir fizikinės jo savybės.

Tarpiniai pasėliai turi ir kitą svarbią reikšmę – stabdo ražieninių piktžolių augimą, vystymąsi ir generatyvinių organų formavimąsi. Išvystydami stiprią stelbiamąją gebą, tarpiniai augalai užgožia net daugiametes piktžoles, silpnina jų šaknų sistemos vystymąsi, mažina ligų plitimą ir gerina fitosanitarinį foną. Pastarąjį poveikį ypač turi bastutiniai augalai.

Joniškėlio bandymų stotyje atliktais tyrimais nustatyta, kad sunkaus priemolio dirvožemyje didžiausiu azoto ir kalio sukaupimu išsiskyrė baltųjų garstyčių ir sėjamųjų grikių mišinio biomasė – joje azoto ir kalio buvo atitinkamai 62,2 ir 93,9 proc. daugiau, palyginti su augintais siauralapiais lubinai ir aliejiniais ridikais.

Tarpiniuose pasėliuose augintų augalų biomasėje sukauptos maisto medžiagos

medziagos
Tarpiniuose pasėliuose verta auginti įvairių biologinių savybių augalų derinius, kad vieni kompensuotų kitų trūkumus. Pavyzdžiui, fiksuojančius azotą lėčiau augančius augalus lubinus – su nefiksuojančiais, bet trumpo vegetacijos laikotarpio ir greičiau augančiais augalais aliejiniais ridikais. Siauralapiai lubinai, kaip ilgadieniai augalai, užaugina mažą antžeminę biomasę, tačiau šaknyse, fiksuodami azotą gumbelinėmis bakterijomis, sukaupia didelę požeminę biomasę ir yra geras derinys su aliejiniais ridikais.

Po derliaus nuėmimo tarpiniuose pasėliuose auginant baltąsias garstyčias, turinčias trumpą vegetacijos periodą, pasėjus 15 kg ha-1 sėklos, garstyčios greitai uždengė dirvos paviršių, sukaupė didelę antžeminę biomasę ir stipriai stelbė piktžoles.

Baltąsias garstyčias auginant derinyje su sėjamaisiais grikiais, kurie turi specifinę savybę dėl šaknų išskyrų galintys pasisavinti nejudrias fosforo formas ir padaryti jas augalams prieinamas, sėklos norma atitinkamai 15 ir 80 kg ha-1, padidėja savikaina, tačiau pasiekiamas geresnis maisto medžiagų pasisavinimas ir sušvelninama fosforo trūkumo problema. Tiesa, nemažas grikių minusas – tai padidintas jų jautrumas žemoms temperatūroms. Rugsėjo pradžioje pasitaikius šalnoms grikiai nušąla ir tais metais jų vegetacija ir biomasės kaupimas baigiasi anksti.

Dr. Stanislava Maikštėnienė,
Dr. Masilionytė
LAMMC Joniškėlio bandymų stotis

Versti puslapį

Vartotojo meniu

Partneriai ir rėmėjai

eiflblackpos pasvalys lus biciulis0 joniskelis

Projektą įgyvendinti pagelbėjo labai daug partnerių su kuriais užmegzti glaudūs bendradarbiavimo ryšiai Skaityti daugiau...