Kubiliūnų vienkiemyje ganosi ir poniai, ir kalnų ožys

– Pati augusi be tėvų, pirmiausia noriu, kad sodyboje jaukiai jaustųsi ir turėtų pramogų vaikai. Ir, žinoma, kartu tėvai, – prisipažįsta Ernesta Dunauskienė, Kubiliūnų vienkiemyje su šeima sukūrusi vieną gražiausių sodybų.

Ponia su poniu. Taip ne kartą buvo pavadinta Ernesta su žemaūgiu arkliuku kur nors šventėje. O šventėse jie mielai dalyvauja. Ir kviečia į Kubiliūnų vienkiemį: „Pramogauk, atostogauk ir išdykauk su poniukais!“

Dunauskų mažasis sūnus Erlandas mūsų laukė užsilipęs ant kalnelio, buvo įsitikinęs, kad tikrai jį pastebėsime. Jau už Saločių nuo „Via Baltica“ magistralės važiuojant į Kubiliūnus iki šio vienkiemio – geras puskilometris. Bet dar reikia nepravažiuoti keliuko. Buvo rodyklėlė „Ponis“, tačiau chuliganai nuplėšė ir numetė.

O tas kalnelis, nuo kurio atsiveria visas sodybos vaizdas, supiltas iškasus tvenkinį.

– Viskas prasidėjo nuo to, kad šulinyje pritrūkdavo vandens. Ūkyje jo visą laiką reikia. Prieš ketverius metus sodyboje iškasėm tvenkinį. 2009-ųjų vasarą jame jau žydėjo lelijos, – prisiminė Ernesta, kaip šiame lygumų vienkiemyje atsirado kalnas, tvenkinys, lelijos, daug vandens, o užsukę svečiai gali užmesti meškerę ir sužvejoti kokį lyną ar karosiuką.

Ernesta su šeima ūkininkauja – turi dvidešimt hektarų žemės, augina dvidešimt raguočių, šešiasdešimt žąsų, šimtą vištų...

Taigi šioje maždaug hektaro Kubiliūnų vienkiemio sodyboje sukurta natūrali kaimiška aplinka, už kurią labiausiai vertina pirmiausia miestiečiai.

Miesto vaikai išsirikiuoja prie arkliukų, kaimo – prie batuto.

Dukra visą laiką svajojo apie gyvą arkliuką

Dabar Dunauskų sodyboje ganosi aštuoni poniai, o šalia jų – įspūdingais ragais besipuikuojantis kalnų ožys Martynas. Pasirodo, jis čia ne dėl egzotikos. Ožio kvapas valo arklių kvėpavimo takus, plaučius. Todėl norint turėti sveikus arklius, kartu su jais turi gyventi ožys.

– Kas laiko arklius, žino, kiek jiems reikia priežiūros – ne tik šerti, bet ir prausti, šukuoti, valyti kanopas, duoti vitaminų, – vardina šeimininkai.

O kaip ir kodėl Dunauskų sodyboje atsirado būtent poniai? Atėjus Kalėdoms, gimtadieniui ar kitai šventei, dukra Rolanda vis prašydavo dovanų ne kokios madingos barbės, bet gyvo arkliuko. Aštuonerių metų dukrai tėvai pagaliau padovanojo daugiau nei metro ūgio poniuke Mariną. Dabar Rolanda jau eis į septintą klasę, o ponių ūkis gerokai išsiplėtė.

Sūnui Erlandui, kuris bus antrokas, taip pat labai reikėjo gyvo arkliuko. Ketverių metų berniukui buvo padovanotas ponis Fredis. Ir šiandien jis ramiai atžingsniuoja į vidų, kartu su visais prie stalo pasivaišina sausainiukais.

Fredis keliauja ir į pačias įvairiausias šventes, vaikams suteikdamas ypač daug džiaugsmo.

Erlandas labai myli arkliukus, svajoja apie ponių verslą arba veterinaro profesiją. Jo arkliukui Fredžiui dabar šešeri metai, o gyvena poniai 30–40 metų. Taigi užaugs mažasis šeimininkas ir gal dar jo vaikų Fredis sulauks.

Taigi taip Dunauskų sodyboje apsigyveno Šetlando poniai, beje, vienas eržiliukas šiuo metu parduodamas. Atvažiavus į sodybą, arkliukais galima ne tik pajodinėti, bet ir juos kartu pabalnoti, pavaišinti, apglostyti, tiesiog visiems pabendrauti.

Akmuo – ir už pakelį cigarečių

Ernesta Dunauskienė prisipažįsta vertinanti natūralumą. Viena iš tokių pačios gamtos sukurtų dovanų – akmenys.

– Jūs tik pažiūrėkit – žmogaus galva: akys, nosis... – susižavėjusi rodo Ernesta. – O štai šį didžiulį akmenį iš Saločių griovio paprašytas atitempė vienas jaunuolis. Daugiau niekas nesutiko jo atgabenti. Prie sodybos įėjimo ant šio akmens salotietis skulptorius Valius Remeika iškals „Dunauskų sodyba“ ir arklio galvą. Beje, Valius iš karto pastebėjo: „O, kiek čia akmenų!“

Visus šiuos akmenis Ernesta su vyru Rolandu prieš kelerius metus tempė iš laukų, iš griovių, iš sodybų...

– Kaimynystėje žmogui sodyboje trukdė akmuo. Sakau, atiduokit man. Sutiko už pakelį cigarečių. Nuvežu cigaretes. O žmogus nustebęs – kaip tu tą akmenį parsitempsi! Bet jis jau mano kieme, – šypteli Ernesta. – Gausybę akmenų šitaip susitempiau. Žmonės galvojo, kad tą moterį turbūt saulės smūgis ištiko, ko gero, perkaito. Kiti mano, jog esu šalta kaip akmuo. Tačiau pas mane akmenys šilti, jie gyvi gamtos kūriniai. Palieskit, koks šiltas saulės įkaitintas akmuo.

Ernestos rankomis iš akmenukų dailiai išdėstyti ilgiausi takeliai.

Vaikystėje neteko abiejų tėvų

Šioje Kubiliūnų vienkiemio sodyboje Ernesta užaugo. Nors ji gimusi Vilniuje. Tačiau aštuonių mėnesių neteko motinos, o kai buvo šešeri metai, mirė ir tėvelis.

– Mamytės visiškai neatsimenu. Mane į Kubiliūnus pasiėmė teta su vyru. Jie neturėjo savo vaikų. Saločių vidurinėje pradėjau lankyti antrą klasę. Du vyresni broliai liko Vilniuje, dabar jie gyvena Alytuje, – Ernesta išsitaria, kad nebuvo gera augti atskirtai nuo brolių.

Vėliau Ernesta įsigijo virėjos–padavėjos specialybę. Ištekėjo. Tarsi gyvenime dar būtų mažai netekčių, Ernestos vyras žuvo. Dukrai Sabinai tebuvo treji metukai. Po metų sutiko Rolandą...

Šiemet Sabina baigė Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją. Studijuos Vilniuje, ketina tapti vertėja.

– Kadangi augau be tėvų, gerai žinau, ko man trūko. Dabar noriu daug džiaugsmo suteikti pirmiausia vaikams, – prisipažįsta Ernesta.

Kol vaikai jodinėja ar kitaip pramogauja su poniais, kažkuo nori užsiimti ir tėvai.

– Pasitaiko, kad ir jaunos lengvos mamytės užsimano pajodinėti. O tada tėtis klausia, ką jam veikti. Atvykę svečiai patys gali pasigaminti atsivežto maisto, mėgsta dideliame katile ant laužo išsivirti valgyti – pastebėjo Ernesta.

Sporto aikštelėje galima pažaisti tinklinio, krepšinio, futbolo, galima tvenkinyje pažvejoti.

Dunauskų sodyboje jauku tiesiog pasivaikščioti, pasėdėti, pasisupti...

Svečiai pageidauja kuo natūralesnės aplinkos

– Jūsų sodyboje nėra išklotų trinkelių, yra šulinio vandens, pievoje galima pasistatyti palapines... Viskas, mes pas jus rengiame savo giminės susitikimą, – telefonu Dunauskams paskambinę apsidžiaugė vilniečiai.

Sodyboje jie pasistatė penkiolika palapinių. Skambėjo liaudiška muzika, patys grojo gitaromis. Rytą atsikėlę šie svečiai kalbėjo, kad arklių žvengimas ir žąsų gagenimas ne trukdė ilsėtis, o suteikė dar daugiau kaimiško artumo ir net romantikos.

Jaunimas būtinai nori įlįsti išsimaudyti dūminėje pirtyje.

– Bet negalim leisti, mes ten rūkome lašinukus. Prisilietę prie kokios sienos, mūsų svečiai išeis suodini. Maudynėms pastatėm didelį kubilą. Manėm, kad jame mėgausis tėvai. Tačiau labai mėgsta sulipti ir vaikai. Reikės ieškoti pasistatyti kitą kaimišką pirtį, – svarsto Ernesta.

Panašiai buvo atitemptas šimtametis rąstų namas iš netolimos sodybos. Senos skardos stogas, juodai nudažyti rąstai, įrengtas trobos vidus – štai ir Dunauskų svečių namai.

– Senoje mūsų pavėsinėje tilpo tik viena svečių šeima. Tad teko statyti erdvesnę, kurioje jau gali susėsti pusšimtis svečių, – naują jaukią pavėsinę parodo Ernesta.

Dunauskų sodyboje mėgstami švęsti ypač vaikų gimtadieniai. Visai neseniai čia šventė penkiametė Viltė iš Biržų.

Beje, kartais vaikinas panelei nori padaryti siurprizą ir nieko nesakęs atsiveža į šią nuošalią kaimišką sodybą. Tikriems miestiečiams vienkiemio natūrali aplinka palieka nepakartojamų įspūdžių.

Net nereikia būti miestiečiu, kad nustebtum pamatęs, kaip iš senojo namo per kaminą tiesiog meistriškai iššoka katė ir akimirksniu nusileidžia įkaitusiu skardiniu stogu. Ir kaip čia neprisiminsi populiaraus spektaklio „Katė ant įkaitusio skardinio stogo...“

Galima pasivažinėti ir „lineika“

Gal ir keista, kad tokiame lygumų krašte, tokiame atokiame Kubiliūnų vienkiemyje įmanoma sukurti sodybą, į kurią trauktų didmiesčių lietuviai ir net svečiai iš užsienio.

– Galima padaryti, tačiau reikia įdėti labai daug darbo. Kai matai rezultatą, norisi dar daugiau. Svečių klausiame, ko pageidautų. Dažniausiai jie prašo nieko nekeisti, palikti kuo natūralesnę aplinką, – sako Ernesta.

Tačiau tarsi savaime atsiranda naujų norų. Tarkim, sodyboje švęsti krikštynas.

– Ir kad mūsų arkliukas su „lineika“ nuvežtų į bažnyčią. Jau atsibodę žmonėms visokie „limuzinai“, o arklių aplinkui nebėra. Arkliukai pritraukia daug vaikų, dažnas juos gyvus mato pirmą kartą. Pradžioje net bijo, verkia. O po valandos, kitos jau verkia, kad reikia išvažiuoti, – pastebi Ernesta.

Taigi „lineikos“ ir važiai Dunauskų sodyboje ne tik puošmena, bet ir galima jais pasivažinėti.

– Vienas senolis džiaugiasi, kad jo giminės trijų kartų naudota „lineika“ pas mus toliau važinėjama. O žiemą vaikai gali pasivažinėti gražiomis rogėmis su sėdynėmis, vadinamomis važiu, – sako sodybos šeimininkė.

Sodina ne įmantrius, bet paprastus augalus

Ernesta Dunauskienė savo gražiojoje sodyboje nesodina ir prašmatnių medelių ar gėlių. Čia auga berželiai, pušaitės, putinai, liepos, ąžuolai, didžiulis kaštonas...

– Auginau pusantro šimto rožių – nuo baltos iki juodos. Bet kai iššalo supratau, kad to visai ir nereikia, – pripažįsta Ernesta, prisodinusi jurginų, ledinukų, linelių, zuikio kopūstų ir kitokių paprastų augalų.

O kur dar besivyniojantys apyniai, kurių spurgai ir gražūs, ir gardžiai kvepia. Apyniais apsodinta pavėsinė.

– Viską čia padarėm savo rankom. Jeigu kokia dešimčia metų būčiau jaunesnė... Bet laikas bėga, nieko negaliu laukti, – susimąsto Ernesta, sodybą sukūrusi be jokios paramos, tik su savo šeima.

Ji taip pat prisipažįsta nemėgstanti nieko kopijuoti, daro tai, ką patys sugalvoja.

– Koks įdomumas, jei visi būsime panašūs ar net vienodi, – įsitikinusi Ernesta.

Dunauskų sodyboje apsilanko daug svečių, šeimininkai pastebi, kas domisi gyvulėliais, kas myli gamtą, tie žmonės geri ir aplinkos nenusiaubia.

– O kam tos meilės šiais laikais nereikia, – išsitaria jau studentė Sabina.

Svečiai užsuka, apie Dunauskų sodybą ir čia esančius ponius sužinoję vieni iš kitų. Tačiau dar geriau su šeimininkais iš anksto susitarti telefonu (8–605) 46011.

Darbas, 2012 m. rugpjūčio 4 d., p. 3

Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti

Versti puslapį

Vartotojo meniu

Partneriai ir rėmėjai

eiflblackpos pasvalys lus biciulis0 joniskelis

Projektą įgyvendinti pagelbėjo labai daug partnerių su kuriais užmegzti glaudūs bendradarbiavimo ryšiai Skaityti daugiau...