Sveikino kraštiečius, sugrįžusius į gimtuosius Kraštus

Paskutinį liepos šeštadienį nušurmuliavo dar vienos Pasvalio krašto bendruomenės krikštynos. Iškilminga jų ceremonija surengta bene jauniausioje mūsų rajone Kraštų kaimo bendruomenėje, kuri gyvuoja tik kiek daugiau kaip metus – nuo 2012-ųjų sausio.

Garbingos krikštatėvių pareigos teko Krinčino seniūnui Remigijui Janušiui ir kaimyninės Raubonių bendruomenės vadovei Gražinai Paškevičienei. Nors bendruomenė dar labai jauna, ji jau turi savo vėliavą. Joje – ąžuolo lapais apjuostas garsiosios Kraštų plytinės kaminas.

Sodiečiai pageidavo šventės

Vėliava buvo pašventinta Kraštų koplyčioje aukotose šv. Mišiose, kuriomis prasidėjo bendruomenės šventė „Sveiki, sugrįžę į gimtuosius Kraštus“. Ši šventė surengta pagal Kraštų bendruomenės paruoštą, Pasvalio vietos veiklos grupės remiamą projektą.

„Kol Kraštuose veikė statybinių medžiagų gamykla, kiekvieną vasarą kaime vykdavo statybininkų šventės, kurių žmonės laukdavo visus metus. Dabar mūsų kaime kultūrinių renginių nebuvo jau daug metų, nes kultūros namų neturime, o bendruomenė susikūrė tik 2012 metais. Per visuotinę kaimo žmonių sueigą jie pageidavo turiningos ir įdomios šventės – kraštiečių susitikimo. Šis projektas padės suburti bendruomenę, sutelkti jos narius tolesnei veiklai“, – tokiais argumentais projekto reikšmę grindė jį ruošusi Kraštų bendruomenės taryba. Projektas tęstinis – kraštiečių susitikimus bendruomenė ketina rengti kas trejus metus.

Šventės dieną į Kraštus suvažiavo daugybė kažkada čia gimusių ir augusių, bet dabar svetur gyvenančių žmonių: iš toli ir iš arčiau, kelis dešimtmečius nematytų ir dažniau sutinkamų, garbaus amžiaus kraštiečių ir jų vaikų bei anūkų.

Kaimynai kvietė kaimynus

Pasmalsavus, kaip pavyko sukviesti tokį gausų būrį buvusių kaimo gyventojų, bendruomenės tarybos narė Lidija Zagorskienė minėjo, jog pats geriausias būdas – pasitelkti visus šiandienius kaimo gyventojus. „Prigaminom krūvą kvietimų ir dalijom visiems sodiečiams, kad šie juos siųstų savo giminaičiams, buvusiems kaimynams, iš čia kilusiems draugams ar šiaip pažįstamiems – jei tik žino, kur šie dabar gyvena. Tokia praktika visiškai pasiteisino“, – tvirtino Lidija.

Per bendruomenės krikštynas jos nariai iškilmingai prisiekė puoselėti ir gražinti savo kaimą, o krikštatėviai jiems įteikė krikštynų liudijimą. Šia proga kraštiečiai pasodino ąžuoliuką. Akimis lydėdami aukštyn kylančius dangaus žibintus, Kraštų kaimo žmonės ir šventės svečiai mintyse išsakė slapčiausias savo svajones.

Šventės dalyvius sveikino rajono mero pavaduotojas Povilas Balčiūnas, rajono bendruomenių sąjungos pirrnininkas Stasys Butkus, kaimyninių Krinčino, Raubonių bei „Atžalyno“ bendruomenių atstovai.

„Jei gražiai bus tvarkomas kiekvienas sodybos kiemas, gražės ir visas kaimas.“ Skatinama tokios minties, Kraštų bendruomenės taryba šią vasarą surengė gražiausios sodybos konkursą, o per šventę apdovanojo jo nugalėtojus. Gražiausiai tvarkomų sodybų šeimininkų titulus pelnė Almas ir Aldona Šalkauskai, Elvyra Drevinskienė, Aida ir Valdas Luomanai.

Senose fotografijose ieškojo pažįstamų veidų

Ypač daug dėmesio sulaukė kaimo bendruomenės narių pastangomis surengta paroda „Kraštai: praeitis ir dabartis“. Ruošiant ją, kaimo žmonės sunešė daugybę senų, rimtus ir linksmesnius, liūdnus ir džiugius Kraštų kaimo gyvenimo įvykius liudijančių fotografijų. Ne vienas jose surado pažįstamų veidų iš savo vaikystės ar jaunystės, prisiminė kartu išgyventas akimirkas.

Šventės organizatoriai siūlė jėgas išbandyti įvairiose sporto rungtyse: akies taiklumą – šaudymo varžybose, rankų stiprumą – traukiant virvę ar kilnojant girą. Kiti smaginosi pramoginėse rungtyse: užrištomis akimis stengėsi sudaužyti puodynę, lenktyniavo šuoliuodami maišuose, varžėsi linksmosiose estafetėse, bandė laimę „laimės šulinyje“.

Išalkusius pasivaišinti kvietė kaimo vyrų ant laužo išvirta žuvienė, kuriai jie patys ne tik žuvų prigaudė, jas nuskuto, bet ir didelį katilą savo rankomis sumeistravo. Puikią nuotaiką kūrė bendruomenės šventėje koncertavusi netradicinės lietuvių liaudies muzikos grupė „Kitava“.

Už pagalbą įgyvendinant projektą bendruomenės žmonės nuoširdų ačiū taria Pasvalio vietos veiklos grupės vadovams, už paramą rengiant šventę – UAB „Naradava“, ūkininkams Kęstučiui Padkauskui, Arūnui Drevinskui, Remigijui Janušiui ir visiems kitiems savo talkininkams.

Apie praeitį, dabartį, ateitį

Ruošdami parodą „Kraštai: praeitis ir dabartis“ bendruomenės žmonės apie savo kaimą surinko daug įdomios istorinės medžiagos.

Kraštų dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1585 metų. Jis priklausė baronams Roppams. Per 1863 metų sukilimą, gegužės 8-ąją, šiame dvare į nelaisvę buvo paimtas mūšyje prie Gudiškio sunkiai sužeistas sukilėlių vadas Zigmantas Sierakauskas.

Tragiška ir paskutiniųjų dvaro savininkų istorija. 20-ojo amžiaus pradžioje dvarą valdė našlė ir jos sūnus. Motina, sužinojusi, kad sūnus nori vesti paprastą merginą, jį nušovė, o po to ir pati nusižudė. 1907-aisiais dvaras liko be paveldėtojų ir tapo Biržų apskrities nuosavybe. 1929 m. jame buvo įkurdinta našlaičių prieglauda. 1931 m. buvusioje dvaro arklidėje atidaryta pradinė mokykla, kuri veikė iki 1975-ųjų.

Apie 1885 metus Kraštuose pradėjo dirbti plytinė, gražiomis, tvirtomis, raudonomis plytomis aprūpindavusi Pasvalio ir Biržų krašto statybas. Puikios kokybės iš vietinio molio gaminamos plytos turėjo didelę paklausą. 1923–1940 m. plytinė išsiplėtė, buvo įsteigtas naujas cechas. Darbininkai triūsė sunkiai: rankomis plytas krovė į vagonėlius, džiovino, tada vežė į žiedinę krosnį išdegti. Kraunant plytas, dažnai už keleto metrų žėruodavo ugnis. Nepratęs žmogus šalia jos ištverdavo vos kelias minutes. Produkcijos kokybė priklausė nuo visų darbininkų kruopštumo ir atidumo: plytas reikėjo krauti atsargiai, nedeformuojant, o džiovyklose prižiūrėti, kad jos neskiltų, bet gerai išdžiūtų. Kraunant plytas į krosnį irgi reikėjo žinoti, kaip tą tinkamai padaryti. Patyrę degikai iš akies sugebėdavo nustatyti liepsnos temperatūrą.

Baigus darbą, tuoj pat pasigirsdavo dainos. Ir tikrai ne iš piršto laužtos šnekos, kad nuo dainų užgesdavo žibalinės lempos... „Kur aukštas kaminas Kraštų...“ – ši daina dar gyva kraštiečių lūpose, nors kamino jau nebėra.

Netoli Kraštų ėjo geležinkelis Biržai–Joniškėlis, kuriuo kursavo krovininiai ir keleiviniai traukiniai. Šio geležinkelio atšaka iki plytinės atveždavo akmens anglį.

Lietuvoje pastačius kelias silikatinių plytų gamyklas, mažosios molio plytų gamyklos pradėtos uždarinėti. 1975–97 metais Kraštų plytinės pastatuose veikė Joniškėlio statybinių medžiagų gamyklos cechas. Jį uždarius, likviduota ir plytinė.

40 hektarų užimantis Kraštų miškas anksčiau priklausė dvarui. Šiame miške yra saugomas kraštovaizdžio objektas – Kraštų ąžuolas, menantis ne vieną šimtmetį. Jį sunkiai apglėbtų keturi vyrai. Šiaurinėje miško pusėje tyvuliavo nedidelis ežerėlis, turėjęs Juodežerėlio vardą. Jo vanduo iš tiesų buvo juodas. Prieiti prie ežerėlio niekas negalėdavo, nes aplinkui plytėjo linguojantys durpynai, o po jais – vanduo. Juodežerėlyje plūduriavo plaukiojanti salelė, kurioje augo keli nuskurdę berželiai. Pučiant stipriam vėjui tą salelę atnešdavo tai prie vieno, tai prie kito kranto.

Šiandien Kraštų kaime gyvena apie du šimtus žmonių. Čia yra koplyčia, biblioteka, medicinos punktas, daugiafunkcis dienos centras. Kraštų kaimo bendruomenė vienija per septyniasdešimt narių. Bendruomenės pirmininkas – Saulius Šivickas.

„Esame ambicingi ir tikime, jog bendru ir nuoširdžiu darbu pasieksime, kad mūsų kaimas klestėtų“, – Kraštų bendruomenės žmonės turi aiškų ir prasmingą tikslą.

Darbas, 2013 m. rugpjūčio 3 d., p. 2

Versti puslapį

Vartotojo meniu

Partneriai ir rėmėjai

eiflblackpos pasvalys lus biciulis0 joniskelis

Projektą įgyvendinti pagelbėjo labai daug partnerių su kuriais užmegzti glaudūs bendradarbiavimo ryšiai Skaityti daugiau...