Sąskrydžio dalyvius viliojo „šilkinės“ košės, virtinių, žuvienės kvapai

Lietus nesugadino geros nuotaikos

Praėjusį šeštadienį išpuoselėtame Namišių parke praūžė rajono bendruomenių 6-asis sąskrydis. Nors į bendruomenių sąjungos pirmininko Stasio Butkaus kvietimą kartu pasidžiaugus nuveiktais darbais pasilinksminti, iš 47 bendruomenių atsiliepė tik 19, puikios nuotaikos netrūko. Jos nepajėgė sugadinti kartas nuo karto iš švininių debesų pliuptelėjantis lietus. Tiesa, jis kiek pakoregavo šventės scenarijų. Tačiau lietus nė motais buvo Vaškų kapelai, koncertavusiai po estrados stogu.

Sąskrydžio vedėja, mokytoja Virginija Vegienė pirmiausia pakvietė bendruomenių vadovus prie simbolinio laimės šulinio. Jei pernai Deglėnuose iš šulinio buvo semiami sėkmę nešantys ženklai – pasagėlės, tai šiemet krepšeliai su dovanėlėmis – bukletais, puodukais. Vienas iš sąskrydžio akcentų tapo bendruomenių metraščių parodos atidarymas kultūros namuose. Šiemet net 20 kaimo bendruomenių pažymi savo veiklos dešimtmetį, tad buvo kuo pasididžiuoti. Kone pusę sienos užėmė Saločių miestelio ir aplinkinių kaimų bendruomeninę veiklą atspindintis, gausiai nuotraukomis iliustruotas stendas. Svarbiausių įvykių nuoseklumu ir informuotumu dėmesį patraukė Manikūnų bendruomenės stendas. Dauguma metraščių sugulė į įprastus aplankus. Bene didžiausias iš jų – Kiemėnų krašto. Tarytum po kruopelytę kaimo istoriją surankiojo ir jos puslapius gražia kaligrafine rašysena užrašė Danutė Simonavičienė. Sąskrydžio šeimininkai namišiečiai savo bendruomenės metraštį įrėmino medžio drevėje. „Metraštis – tai žvilgsnis iš praeities lango, primenantis įvykusius gyvenimus, kurie nuėjo ir paskendo istorijos sraute ir užmarštyje. Noriu pasididžiuoti bendruomenėmis, kurių entuziastų pastangomis įamžinti gimtųjų kaimų istorijos įvykiai“, – kalbėjo S. Butkus.

Iškilminga bendruomenių 6-ojo sąskrydžio atidarymo ceremonija vyko, anot renginio vedėjos V. Vegienės, „pačioje gražiausioje pasaulio vietoje“ – Namišių parke. Vedėja pakvietė S. Butkų pakelti rajono bendruomenių sąjungos vėliavą. Nuskambėjus „Lietuva brangi“, prie akmens, skirto bendruomenių 10-mečiui, jų atstovai išsirikiavo su vėliavomis. Paminklinį akmenį susikibę rankomis apjuosę bendruomenių pirmininkai palinkėjo vieni kitiems tolesnės prasmingos veiklos. Jau įgyvendintais bendruomenių projektais ir būsimais jų darbais pasidžiaugė rajono Savivaldybės mero pavaduotojas Povilas Balčiūnas ir administracijos direktoriaus pavaduotojas Paulius Petkevičius. „Per pirmą šaukimą turėjome tik septynis projektus, per antrą – 24, o per trečią jau 41, tad Vietos veiklos grupės pinigai pasklido po visą rajoną. Dabar rajono bendruomenių projektinė veikla viena aktyviausių visoje šalyje“, – pastebėjo P. Petkevičius. Administracijos direktoriaus pavaduotojas, kuris kartu yra rajono VVG pirmininkas, priminė, kad nuo rugpjūčio mėnesio vėl laukiama bendruomenių projektų.

Namišių seniūnas Kęstutis Valantonis sveikindamas sąskrydžio dalyvius patikino, kad be parko seniūnijoje yra daugiau gražių kampelių – Kiemėnuose, Manikūnuose, kuriuose galima organizuoti įvairius renginius. „Kaip girdėjote, seniūnui labai patiko rengti šį sąskrydį, tad kitos seniūnijos gali ir nebesirūpinti kelis metus“, – šyptelėjo V. Vegienė.

Šiltus kaimyniškus linkėjimus sąskrydžio dalyviams išsakė Biržų ir Panevėžio rajonų bendruomenių sąjungų pirmininkai Nijolė Šatienė bei Kazimieras Binkis. Daugelio mūsų rajono kaimo bendruomenių „krikštamote“ buvusi N. Šatienė perdavė į sąskrydį negalėjusios atvykti šalies bendruomenių sąjungos pirmininkės Guodos Burokienės sveikinimus. K.Binkis pakvietė pasvaliečius į šį šeštadienį Smilgiuose vyksiantį Panevėžio rajono bendruomenių sąskrydį.

Pravertė ir močiutės palikti receptai

„Kulinariniu paveldu mes galime nustebinti pasaulį, kaip nustebinome savo žodynu ir dainų skambumu“, – pradėdama bene įdomiausią sąskrydžio dalį, sakė V. Vegienė. Šalia scenos buvo padėtas didžiulis tortas su skaičiumi 10, kurio paskanauti užteko visiems. Nelengvas galvosūkis teko kulinarinio paveldo vertinimo komisijai – Kiemėnų, Namišių ir Manikūnų seniūnaičiams Stasiui Petrušaičiui, Dalei Anilionienei ir Vigintui Ilgučiui. Jiems reikėjo išrinkti, kurių bendruomenių pristatyti patiekalai yra skaniausi, reikalingiausi ir estetiškiausi.

Kulinarinio paveldo pristatymo maratoną pradėjo namišiečiai. Sąskrydžio šeimininkai atnešė didelį senovinį kaimišką ragaišį. „Atsiklaupusi ant suolo aš tupėdavau prie krosnies ir žiūrėdavau kaip močiutė kepdavo ragaišį. Taip ir išmokau“, – tvirtino namišietė Laimutė Samulionienė. Manikūnų delegacija pasirodė prie scenos nešina sūriu. „Seniau žmonės pasiimdavo sūrį eidami į vakarones, šventes. Sūrį į vestuves veždavo ir svočia, o į krikštynas – kūmai. Tad ir mes į šį suėjimą atsinešėme kelis sūrius – viename yra kmynų, į kitą įkrito pipiriukų. Prie alaus labai tiks“, – aiškino manikūniečiai.

Kiemėnų bendruomenės delegacija šlovino duoną kasdieninę: „Visais amžiais žmogus kovojo už gyvenimą ir duoną – klupo ir vėl kėlėsi. Braukė sūrų prakaitą varydamas pirmąją vagą, sėdamas grūdą į dirvą. Duona būna visokia – ir rūpi, ir rūgšti, ir saldi. Tačiau jos skonį visuomet širdyje jauti“, – kalbėjo Danutė Simonaitienė. Kiemėniečiai taip pat pristatė iš rupių miltų iškeptas bandeles su lašinukais ir iš juodos duonos padarytą salstelėjusį gėrimą.

Grūžių krašto bendruomenė irgi atsinešė valgius be kurių neapseidavo sunkiai dirbdamas kaimo žmogus – naminės duonos ir lašinių su svogūnais. „Kad ir kur lietuvis begyventų, grįžęs namo pirmiausia prašo juodos duonos“, – priminė Grūžių moterys. Jos taip pat kvietė paragauti suslėgto sūrio.

Žilpamūšio kaimo bendruomenės delegacija scenos link patraukė skambant užstalės dainai „Gera buvo gaspadinė, gero vyro žmona...“ Kiti gerai žinomos dainos žodžiai „pasufleravo“, kad žilpamūšiečiai atsivežė sūrių. Ir ne bet kokių – saldžių su želė, baltą ožkos ir keptą. „Tai mūsų kaimo tradiciniai valgiai, kuriais mes vaišiname svečius ir
vieni kitus“, – kalbėjo bendruomenės vadovė Janina Katauskienė.

Krinčino seniūnijos bendruomenių vardu žodį tarė ličiūnietis Algimantas Kairys, rankose laikydamas naminės duonos kepalą, papuoštą duoniniais paukščiukais. Krinčino bendruomenės vadovas Petras Variakojis apie Ličiūnų bendruomenės pagal senovinį receptą pagamintą „šilkinę“ košę ir jos valgytojus sueiliavo šmaikščius posmus. Juos išraiškingai perskaitė kaimo bendruomenės „Žvirgždė“ pirmininkė Laima Gaidelionienė. „Pamanykit, pusantros tonos užsiprašė Valantonis! Sakė Namišiuose tiek košės, visi valgyt pasiruošę! Valgo košę ir seniūnai, ir bendruomenių valdžia! Verda žmonės iš Ličiūnų, džiaugiamės švente gražia. Kad išloštum milijoną, valgyk košę kožną dieną. Milijoną kai turėsi, jokios košės nenorėsi! Taip jau žemėj surėdyta – mažam vaikui košę kiša. Per gyvenimo kelionę valgo košę visi žmonės...Išsijuosęs nuolat pluša mus seniūnas gi Janušis. Klauskit kaip visus suvaldo? O gi košę kasdien valgo!“ Vyresnės kartos sąskrydžio dalyviams vaikystę priminė ličiūniečių pasiūlytas gardus duonos gėrimas. Anot Kairio, vienur jis buvo vadinamas „šiupninku“, kitur „kaplūnu“ ar „ubagiene“. Ličiūnų kaimo bendruomenės pastangas saugant ir puoselėjant kulinarinį paveldą komisija įvertino pirma vieta ir skyrė taurę. Beje, dviejų puodų „šilkinės“ košės neužteko. Specialų prizą gavo ir senoviniais rūbais pasipuošęs A. Kairys.

Raubonių kaimo bendruomenės moterys tvirtino, kad Aukštaitijoje pats stipriausias ir populiariausias patiekalas buvo virtiniai. „Gal dėl to, kad mūsų kraštuose labai derlingos žemės ir visi žmonės turėdavo miltų“, – spėliojo raubonietė Salvinija Mackutė. Ji priminė, kad virtinius galima įdaryti bulvėmis, grybais, mėsa, varške. Senovėje dubuo garuojančių virtinių būdavo nešamas pietums laukuose dirbantiems kaimiečiams. Net priežodžiai apie mažus vaikus ir įmitusius vyrus išlikę – „gražus, kaip virtinis“ bei „turbūt daug virtinių privalgęs, kad toks stiprus“.

Anot Kraštų kaimo bendruomenės atstovų, jie atvežė „baisiai originalų“ patiekalą – sūrį, o prie jo ir „kruzelį“ alaus.

Nairių moterys priminė, kad pagal kinų kalendorių 2013-ieji yra gyvatės metai, tad iškepė į šį roplį panašią pyrago pynę ir pasiūlė virtinių su bulvių koše. Tetirvinietės atvyko su kukliu „lauknešėliu“, kuriame buvo ąsotis giros, išsipūtęs ragaišis, „voveruškos“, senoviškas raudonas „vinigretas“ su pupelėmis, burokėliais, agurkais ir „mekeris“ – saldintas vanduo su gabaliukais duonos. Pervalkų kaimo bendruomenės atstovės kvietė paragauti silkės, varškės ir virtų bulvių su lupenomis. Škilinpamūšio bendruomenės moterys siūlė atsigaivinti duonos gira.

„Saločių miestelį į dvi dalis skiria Mūša. Nuo senų laikų salotiškiai gaudo upėje žuvį, tad šiandien siūlome paragauti žuvienės, kurią išvirė geriausia mūsų šeimininkė Marytė Titaitienė“, – kalbėjo seniūnas Algimantas Mašalas.

Kol sąskrydžio dalyviai ir komisijos nariai skanavo patiekalus, smagias melodijas trenkė Joniškėlio ir Saločių kapelos „Ramunėlė“ bei „Tindiriuškos“.

Darbas, 2013 m. liepos 18 d., p. 3

Versti puslapį

Vartotojo meniu

Partneriai ir rėmėjai

eiflblackpos pasvalys lus biciulis0 joniskelis

Projektą įgyvendinti pagelbėjo labai daug partnerių su kuriais užmegzti glaudūs bendradarbiavimo ryšiai Skaityti daugiau...